Istorija

08_07f2625fd4660a5fc39d045664078970.jpg
 
 

pirmoji VilniUJE mūrinė krikščionių bažnyčia

Pìrmosios mūrinės krikščionių šventovės dabartinės Lietuvos teritorijoje ėmė rastis XIV a. viduryje, kol dar šalis iš esmės buvo pagoniška. Žyniai priešinosi naujo tikėjimo atėjimui ir pirmieji krikščionys Lietuvoje buvo žiauriai persekiojami, kai kurie ryžosi neišvengiamai mirčiai, drąsiai liudydami tikėjimą į Kristų Išgelbėtoją. Daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, norėdami praplėsti savo sąjungininkų ratą ir įtakos sritis, sudarinėjo santuokas su mergelėmis iš rusų, gudų kunigaikščių giminių, krikštytų Ortodoksų bažnyčioje. Nestebina tai, jog būtent ortodoksės kunigaikštienės tiesiogiai darė įtaką, kad krikščionybė įsitvirtintų Lietuvos žemėje.

Pirmąja kunigaikščio Algirdo (valdė 1345–1377 m.) žmona buvo Vitebsko kunigaikštytė Marija Jaroslavna. Būdama tikra krikščione, ji, tik atvykusi į Vilnią (Vilnių), iš karto sumanė pastatyti ortodoksų bažnyčią. Jos įsakymu netoli nuo kunigaikščių dvaro Didžiojoje gatvėje ir buvo pastatyta mūrinė bažnyčia – kaip tik toje vietoje, kur ankščiau buvo pagonių dievo Ragučio, aludarių, midaus darytojų, bitininkų globėjo, šventykla. Į Vilnią kunigaikštytė Marija Jaroslavna atvyko su savo dvasios tėvu kunigu Nestoru, apie kurį ir būrėsi pirmoji ortodoksų bendruomenė Vilnioje. Šv. Paraskevės šventovė – pirmoji mūrinė krikščionių bažnyčia Vilnioje, pastatyta pagal senųjų Kijevo ir Naugardo bažnyčių pavyzdį – su chorais, kurie būdavo uždengiami žaliomis permatomomis užuolaidomis: už jų įsitaisydavo besimeldžiančios moterys. Šventovę pašventino šv. Paraskevės garbei, šis vardas išvertus iš graikų kalbos reiškia „penktadienis“ (taip pat ir „laukimas“, „pasiruošimas“, „šventės išvakarės“).

Pamaldūs šv. Paraskevės tėvai jai davė vardą tos savaitės dienos garbei, kurią buvo nukryžiuotas Kristus. Pati šv. Paraskevė žuvo nuo pagonių rankos IV a. pradžioje. Žiauriai kankinama ji neišsižadėjo tikėjimo ir paties Išgelbėtojo. Pagarba šv.  Paraskevės žygdarbiui vienu metu buvo tokia didelė, kad kariai duodavo priesaiką ne tik vardan Jėzaus Kristaus, bet ir vardan didžiosios kankinės Paraskevės. 1864–1867 m. per atstatymo darbus Vilniaus šv. Paraskevės cerkvėje buvo rasta sienos nuolauža, kurioje slavišku šriftu užrašyta data: 6853 m. nuo „pasaulio sutvėrimo“. Manoma, ši šventovė jau tais laikais buvo laikoma tokia sena, kad ją rekonstruojant buvo nuspręsta apie tai pranešti. Šiuo atveju – užrašu ant akmens luito. Lodziatos-Narbut XVII a. „Kronikoje“ pasakyta, kad Šv. Paraskevės cerkvė – „pirmoji mūrinė Tikrojo Dievo šventovė, pastatyta Lietuvos sostinėje ir žemėje“.

Iš pradžių Šv. Paraskevės cerkvė buvo išskirtinai kunigaikščio šeimos šventovė. Po Marijos Jaroslavnos mirties 1346 m. čia buvo palaidoti kunigaikštienės palaikai, o pati cerkvė tapo viešai prieinama. Ji stovėjo judrioje miesto vietoje, prekybos aikštėje, vadinamoje Latako aikšte (gatvė kylanti nuo Vilnios upės Šv. Paraskevės cerkvės link ir šiais laikais vadinama „Latako“), centrinėje gatvėje, vadinamoje Didžiąja. XIV a. Šv. Paraskevės ortodoksų bendruomenė, vadovaujama kunigo Nestoro, greitai augo. Šioje cerkvėje tėvas Nestoras krikštijo ir tris artimus kunigaikščio Algirdo aplinkos žmones, kurių krikščioniški vardai Antanas, Jonas ir Eustachijus. Jie mirė kankinių mirtimi 1347 m. ir kanonizuoti Ortodoksų Bažnyčios kaip šventieji Vilniaus kankiniai.

Šv. Paraskevės cerkvėje krikštijosi ir visi dvylika kunigaikščio Algirdo sūnų nuo abiejų žmonų: pirmosios – Marijos Jaroslavnos ir antrosios – Julijanijos Aleksandrovnos, Tverės kunigaikštytės. Vertėtų pastebėti, kad vienas iš Julijanijos sūnų Jogaila (krikšto vardas – Jokūbas) 1379 m. padovanojo Šv. Paraskevės cerkvei varpą su dovanojimo įrašu. 1557 m. didžiojo gaisro metu cerkvė visiškai sudegė. Ypatingu karališku raštu buvo įsakyta pastatyti Latako aikštėje, pelenų vietoje, naują šventovę. 1560 m. ant sudegusių cerkvės pamatų išaugo nauja šventovė, o kaimynystėje – keletas jai priklausančių namų, prieglauda, špitolė, parapijinės kapinės.

1610 m., kaip ir per ankstesnius miesto gaisrus, cerkvė dar kartą apdegė, bet taip, kad ir vėl reikėjo kapitalinio remonto. Tačiau atstatinėti jos niekas neskubėjo. 1611 m. Šv. Paraskevės cerkvė, paskutinė iš Vilniaus parapijinių bažnyčių, perėjo unitams. Ji buvo priskirta prie buvusio ortodoksų, dabar unitų Švč. Trejybės vienuolyno. Latako aikštės statinių vaizdas buvo toks nepatrauklus, kad Kijevo ortodoksų metropolitas Petras Mogila savo rašinyje „Lifos“ (1644 m.) rašė, pasakodamas apie bazilijonus (unitų vienuolių ordinas – vert. past.), kad jie „toje vietoje, kur buvo Šv. Paraskevės cerkvė Vilnioje, užeigą padarė, o pastatus, jai priklausiusius, ortodoksų pastatytus gailestingumo darbams, atidavė viešiems, ištvirkusiems namams“.

Tik 1655 m., kai Lietuvos sostinė laikinai pateko į Rusijos caro Aleksejaus rankas, Šv. Paraskevės cerkvė vėl buvo grąžinta ortodoksams. Tačiau ją atstatė tik 1698 m. Rusijos valdovas Petras Didysis kariaudamas su švedais kurį laiką buvo įsirengęs stovyklą Vilnioje. Švedų kariuomenė puolė miestą keturis kartus, rusų – du. Petras Didysis Vilnioje buvo nuo 1705 m. liepos 15 d. iki rugpjūčio 1 d. ir nuo 1708 m. sausio 26 d. iki vasario 4 d. Kaip liudija atmintinė plokštė (rusų kalba) ant šventovės sienos, „Imperatorius Petras Didysis šioje cerkvėje 1705 m. klausė padėkos maldas už pergalę prieš Karolio XII kariuomenę ir padovanojo jai trofėjines vėliavas, atimtas iš švedų šios pergalės dėka, ir pakrikštijo joje afrikietį Hanibalą – žymaus mūsų poeto A. S. Puškino prosenelį“.

Abejonės, ar tikrai Petras Didysis šioje cerkvėje pakrikštijo Hanibalą, gali būti išsklaidytos autoritetingu dokumentu, kuris yra saugomas Nacionaliniame Puškino muziejuje Sankt Peterburge. Tai Ibrahimo Petrovičiaus Hanibalo veikalo „Geometrija ir fortifikavimas“ rankraštis, dedikuotas imperatorienei Jekaterinai I. Jame Hanibalo ranka apie jo krikštą parašyta: „Ir buvo Jo Didenybė mano liudytoju prie Šventojo Krikšto indo Lietuvoje, Vilnios mieste, 1705 metais“.

1748 m. Šv. Paraskevės cerkvė vėl sudegė beveik iki pamatų. Šiaip taip ją atstatė, tačiau kai šventovė 1795 m. vėl atiteko unitams bazilijonams, pastatas jau buvo susenęs ir su įgriuvusiu stogu. 1839 m. Lietuvoje Unija nustojo egzistavusi. Ortodoksų šventovės grįžo savo teisėtiems šeimininkams. Pirmasis naujai įsteigtos Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių (ortodoksų) vyskupijos arkivyskupas Juozapas Semaška 1842 m. liepos 19 d. surašė ataskaitą Vilniaus gubernijos valdžiai apie šventovių padėtį. Apie Šv. Paraskevės cerkvę rašoma, kad „…pastatą sudaro keturios sienos, be jokio stogo, beveik kvadratinės, 8 sieksnių (Rusijoje sieksnis – 2,13 m – vert. past.). Jos sienos iš dviejų pusių uždengtos pristatytų prie jos dviejų namų, iš trečios pusės yra vietinis… neišvaizdus kiemas, iš ketvirtos pusės yra labai siaura gatvė, kuria gali pravažiuoti nebent vienas ekipažas, ir tai labai nepatogiai“.

Šventovės atstatymas vyko pagal architekto Marcinovskio projektą. Šventovę supę pastatai buvo nugriauti. Prie cerkvės pastato pristatė pusapskritę presbiteriją. Šventovės viduje rekonstravo ir senovinį choro balkoną, kaip seniau sakydavo, „kilmingoms ponioms“. Tuo pat metu buvo suremontuota varpinė. Taip baigėsi kapitalinė Šv. Paraskevės cerkvės rekonstrukcija.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Šv. Paraskevės cerkvė buvo karinių pajėgų žinioje, nes buvo netoli Vilniaus karinės apskrities štabo; aptarnavo ją dvasininkai iš Šv. Mikalojaus cerkvės. Veikiančia šventove Šv. Paraskevės cerkvė buvo iki šeštojo XX a. dešimtmečio, kada prasidėjo naujas didelis puolimas prieš Bažnyčią. 1960 m. į Vilnių su ypatinga misija buvo atvykęs Rusijos Ortodoksų Bažnyčios reikalų tarybos prie SSRS Ministrų kabineto pirmininkas V. A. Kurojedovas. Jis su respublikos valdžia svarstė medžiagą apie Vilnaius šv. Paraskevės cerkvės likvidavimą. Emisaras iš Maskvos patvirtino „draugų“ siūlymą Šv. Paraskevės cerkvės pastatą naudoti „kultūrinei-šviečiamajai veiklai“. Cerkvę uždarė ir 1962 m. pastate ėmė veikti Mažųjų meninių formų muziejus.

XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje, rusų bendruomenės pastangomis buvo pradėta kampanija dėl senosios Šv. Paraskevės cerkvės grąžinimo tikintiesiems. 1990 m. ji buvo perduota Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų vykupijai, šį kartą jau remiantis Nepriklausomos Lietuvos Respublikos įstatymais. Šventovė buvo suremontuota iš išorės ir iš vidaus ir atgavo ortodoksų maldos namų pavidalą. Palaiminus Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupui Chrizostomui, buvo sukurtas naujas ikonostasas. Jį kūrė vietiniai meistrai –medžio drožėjas Aleksandras Kliavinas ir ikonų tapytojas Vladimiras Podgornyj. Naujai atidarytos Šv. Paraskevės šventovės mažasis atšventinimas įvyko 1991 m. gegužės 31 d. Jį atliko arkivyskupas Chrizostomas.

Šv. Paraskevės cerkvė buvo priskirta Vilniaus Dievo Motinos Užmigimo ortodoksų katedrai. 2005 m. pradžioje, bemaž po 60 metų pertraukos Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos praktikoje, Šv. Paraskevės cerkvėje įvyko ortodoksų Dieviškoji Liturgija lietuvių kalba, kuriai vadovavo kunigas Vitalijus Mockus.

2012 m. Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Inocentas oficialiai suteikė Šv. Paraskevės cerkvei savarankiškos parapijos statusą ir jos klebonu paskyrė kun. Vitalijų Mockų, kuris šioje bendruomenėje tarnavo iki 2019 m. rugsėjo mėn.

Nuo 2019 m. rugsėjo mėn. Šv. Paraskevės parapijos klebonu paskirtas kun. Vitalis Dauparas.

Šiuo metu Šv. Paraskevės parapijoje yra gyva ir aktyvi apie 30 narių lietuviška bendruomenė. Ją nuolat aplanko daug bičiulių iš kitų parapijų ir net kitų konfesijų. Pamaldos lietuvių kalba vyksta reguliariai (kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ir Didžiųjų bažnytinių švenčių bei minėjimų dienomis), teikiami kiti sakramentai, dažniausiai krikšto ir santuokos. Meldžiamasi už gyvus ir mirusius.